Romualdas prisimena, kad pažintį su lošimais pradėjo dar būdamas studentas. Jis prisipažįsta, kad pajautęs lošimo skonį nebegalėjo sustoti. „Labai greitai ir anksti pajutau, kad galima išlošti. Buvo kažkokia šventė viešbutyje, o apačioje buvo lošimo įstaiga. Nuėjom ten pažaisti. Pirmadienį prabudęs pamačiau, kad turiu daugiau pinigų nei prieš tai. Tada man pasirodė, kad tai vienas iš būdų, kaip galima lengvai gyventi. Tačiau daugiau tokių kartų neprisimenu“, - sako jis.
Vyras tikina, kad lošimo įstaigose daugiausia renkasi ne tie, kurie nori papramogauti, o tie, kuriems lošimas jau tapo gyvenimo dalimi: „Tie etatiniai sėdi nuolat. Kadaise buvau metams dingęs iš kazino, bet kai sugrįžau, čia sėdėjo tie patys žmonės.“
Pasak Romualdo, priklausomi žmonės lošti eina ne dėl pinigų: „Būdavo, kad ateinu į kazino, pastatau litų, gaunu kombinaciją ir po pusės valandos laimiu dešimt tūkstančių. Jei nebūčiau priklausomas, pasiimčiau tuos pinigus ir išeičiau. Bet tada ta para baigėsi ne tik praloštais dešimčia tūkstančių, bet ir savais pinigais. Čia ne dėl pinigų žmonės eina. Čia žmonės žaidžia. Pinigai tik šalia, o svarbiausia - azartas, adrenalinas.“
Vyras prisipažįsta - jo priklausomybė vystėsi labai greitai. O didžiausia problema tapo pinigų trūkumas ir skolos, privertusios jį kraustytis ne tik iš vieno miesto į kitą, bet ir į užsienį. „Mane spaudė skolos iš Kauno, vėliau ir iš Vilniaus, todėl bėgau į Airiją. Išvažiuoti padėjo tėvai. Prisiskolinau, kiek galėjau, nes neplanavau čia sugrįžti. Dubline pirmą savaitę pralošiau viską. Tėvai vėl man padėjo. Bet aš ir tuos pinigus pralošiau.
Kurį laiką gyvenau Airijos gilumoje, kur nebuvo lošimo įstaigos. Tuo metu nelošiau, bet vartojau alkoholį. Lindo kitos priklausomybės. Išvažiavęs į Angliją ir prasimanęs pinigų, iš karto juos pralošiau. Svetur praleidau metus. Per tuos metus daug laiko praleidau ir gatvėje tarp įvairių žmonių“, - pasakoja jis.
Romualdas sako, kad grįžus į Lietuvą kurį laiką pavyko nelošti, šiek tiek atsistoti ant kojų, susirasti žmoną. Vėl pradėjęs lošti skolas mėgino išpirkti viskuo, ką rasdavo namuose: „Tai buvo baisus gyvenimas. Iš namų viską nešiau į lombardą, pardaviau mašiną, palošęs grįždavau namo pasižiūrėti, ką dar galima išnešti.“
Šiandien Romualdas dėkingas tėvams už apmokėtas skolas. „Tokia buvo jų vestuvių dovana man. Šias skolas man pavyko jiems grąžinti per penkerius metus. Man atrodo, jei Lietuvoje nebebūtų lošimo įstaigų, žmonės kitose veiklose atrastų pramogą. Priklausomas žmogus nemoka lošti pramogaudamas“, - svarsto Romualdas.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardinai.lt/kol-losi-n....
Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: info@asesubendruomene.lt. www.asesubendruomene.lt.