Parkas - tarsi žalias rūbas rezidencijai, gražiais bokšteliais iškylančiai virš medžių lajų. Ir išties - būtent želdynai apibendrina ir padaro ansamblį vientisą. Tačiau ne tik tai - būdami neatsiejama dvaro dalis, jie talpina savyje ištisas epochas ir su mokančiu teisingai perskaityti noriai dalijasi savo istorijomis apie parką kūrusius, čia žaidusius ar tiesiog užsukusius jaukiam pasivaikščiojimui.
Sodai ir parkai - neatskiriama dvaro komplekso dalis, lygiai kaip ir rūmai atspindintys konkrečias kiekvienos epochos kultūrines nuostatas. Šiam elementui nuo seniausių laikų tenka išskirtinai rekreacinė-meditacinė funkcija. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad jau XVI a. viduryje greta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje būta sodo, kuriuo rūpinosi išskirtinai italai sodininkai. Valdovo sodai nebuvo vieninteliai, juos buvo įsirengę ir to meto didikai, tokie kaip Radvilos, Goštautai, deja, šiandien šių renesansinių sodų nelikę nė ženklo.
Ypač sodo menas suklestėjo baroko epochoje. Šio laikotarpio palikimą žymi Sapiegų rūmų parkas Antakalnyje - vienas seniausių parkų Lietuvoje. Apie jį pasakoja menotyrininkė, Sapiegų ansamblio tyrinėtoja dr. Rūta Janonienė.
XVIII a. pabaigoje parkas ėmė prarasti geometrinį griežtumą, ir kai kuriems medžiams buvo leista augti laisvai, nebekarpant jų. Tai jau naujų tendencijų kraštovaizdžio architektūroje požymis, kai pamažu iš vadinamųjų barokinių prancūziškų ar itališkų parkų pereinama į vadinamuosius angliškus arba peizažinius parkus. Dabar svarbiausias tampa žmogaus santykis su natūralia gamta. Apie XIX a. parkus pasakoja istorinių parkų ekspertė Indrė Kačinskaitė.
Daugiau: www.bernardinai.lt/dvaru-deli....