Įdomu, kad ir kam mes sugalvojome visokias ribas. Lyg nepakeltume nuolatinės tėkmės ir nuolatinio pokyčio, lyg tokiame judėjime negebėtumėm įvertinti būsenų, pasiekimų, augimo ar dūlėjimo. Mums reikia sustabdyti ir sudalinti dalykus, kad jiems lyg ordiną prisegtumėm pavadinimą ar etiketę. Toks jausmas, kad gyvendami labai pilno metražo juostoje karpome pasaulį nuotraukomis, nes kitaip vis tiek neišeina. Mūsų vardai viskam aplinkui yra statiniai. Tiesa, pasitaiko ir veiksmų, judesio pavadinimo, bet net įvardijimui reikia ne srauto, o stabtelėjimo, ir gaunasi, kad prieš akis tekanti, besimainanti, daugiaspalvė, daugiaformė srovė, o jos pavadinimas - vis tiek į krantus įrėminta upė.