Tai dokumentinis pasakojimas ne vien apie Antaną Lukšą - garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolį, bet ir apie visos Lietuvos likimą. Filme pastebėsite iškalbingą detalę: keturių sūnų mama Ona Lukšienė, neradusi „enkavėdistų“ nužudyto ir miestelio aikštėje numesto sūnaus, nuo grindinio surinko pralietą nukankintųjų kraują, susirišo į terbelę ir palaidojo garbingoje vietoje. Tai ne vien simbolis, o įrodymas, kaip paprastas žmogus išgyveno ne tik už savo vaikus partizanus, bet ir už visą okupuotą Lietuvą…
Antanas Lukša, kaip ir jo trys broliai Juozas, Jurgis ir Stasys, po 1940-ųjų okupacijos, kai visus vyrus gaudė į raudonąją armiją, palaiminti Mamos, pasirinko rezistencijos kelią. Vadinasi, rinkosi ne tik patį pavojingiausią kovos būdą, bet ir gyvenimą miškuose, slėptuvėse, šaltyje, alkyje, nuolatiniame pavojuje. Švedų žurnalistas, teologas, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą tyrinėti rezistencijos laikotarpio ir tapęs paramos Ukrainai organizatoriumi, filme pabrėžė, kaip pagalbos iš Vakarų laukė mūsų partizanai, taip dabar ginklų prašo kovojantys ukrainiečiai. Pokario kova su okupantu truko bemaž 10 metų, o kiek tęsis rusiškasis teroras Ukrainoje, jei jos nerems Vakarai?
Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdavikus - Juozą Markulį ir Nachmaną Dušanskį. Anuomet jie net buvo apdovanojami ir iš esmės išvengė atpildo. Antano Lukšos brolis Juozas demaskavo išdaviką, bet J. Markulis buvo skubiai išsiųstas į Leningradą, o grįžęs iki pat mirties 1987 m. buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas. Kitas veikėjas, turėjęs ilgametę NKVD smogiko patirtį, tardęs ir kankinęs partizanų vadus, taip pat ir Juozą Lukšą, 1989 m. ramiai pasitraukė į Izraelį, o šis atsisakė jį išduoti.